Jeruzalės skulptūrų sodas

Prieš 50 metų, 1970-aisiais skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva Vilniaus Jeruzalėje buvo įkurtas Skulptūrų sodas, puoselėjamas ir kuriamas iki šiol. Tai pirmasis šiuolaikinės lietuvių skulptūros parkas Vilniuje, unikalus tuo, kad gimė ir yra prižiūrimas pačių skulptorių pastangomis. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vladas Vildžiūnas, kritikų priskiriamas prie vadinamų „tyliųjų modernistų“, nuosekliai kūręs alternatyvą sovietiniam socrealizmui, uždegė sodo idėja keletą jaunesnės kartos skulptorių, kurių parodos ir viešose erdvėse įkurdinti darbai liudijo socrealizmo eros pabaigą. Stanislovas Kuzma, Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius, Mindaugas Navakas, Petras Mazūras, Gediminas Karalius sudarė nedidelę skulptorių koloniją, sodo branduolį, prie kurio po kelerių metų prisijungė ir dar jaunesnės kartos atstovai: Algis Lankelis, Artūras Raila, Gediminas Akstinas. Sodas suvaidino ypatingą vaidmenį aštuntajame – devintajame dešimtmetyje tapęs laisvos minties ir meninės raiškos erdve, kurioje buvo laužomi socialistinio realizmo šablonai ir mezgami autentiški kūrybiniai ryšiai su laisvuoju pasauliu už geležinės uždangos.

Istorija

Skulptūrų sodo istorija netiesiogiai prasidėjo 1962 m., kai dabartinės Lobio gatvės name Nr. 13 apsigyveno skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir grafikės Marijos Ladigaitės šeima. Vildžiūnų namuose vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, tapęs "laisvamanybės oaze". Čia lankydavosi daug žymių žmonių iš tarpukario laisvos Lietuvos – žurnalistas ir rašytojas, kultūros žurnalo Naujoji Romuva leidėjas ir redaktorius Juozas Keliuotis, kanauninkas Petras Rauda, aktorė Elena Petrauskienė, tapytojas Antanas Gudaitis, dailininkė, filosofo Stasio Šalkauskio žmona Julija Šalkauskienė, ekonomistas, ateitininkas, Kaune pogrindyje veikusio taip vadinamo "Brazauskų universiteto", pasižymėjusio religiniu, filosofiniu, psichologiniu jaunimo ugdymu, siela Juozas Brazauskas, pokalbiuose dalyvaudavo iš tremties grįžusi ir Vildžiūnų namuose gyvenusi Marijos Ladigaitės mama Stefanija Ladigienė, buvusi aktyvi ateitininkė, Trečiojo LR Seimo narė, publicistė, žurnalo Moteris įkūrėja ir pirmoji redaktorė, literatūrologė ir teatrologė Irena Veisaitė, S. Ladigienės priglausta karo metais, jaunesnės kartos menininkai – Rimtautas Gibavičius, Vincas Kisarauskas, Antanas Kmieliauskas, Valentinas Antanavičius, Vytautas Šerys su šeimomis, Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius, Teodoras Kazimieras Valaitis, Aušra Petrauskaitė, Kazė Zimblytė,  Marijana Bruni, Arvydas Každailis, Arūnas Tarabilda, Petras Repšys, Stanislovas Kuzma ir Lida Kuzmienė (kurį laiką glaudėsi Vildžiūnų namų palėpėje), Algimantas Kunčius.

Po visuomenę sudrebinusio spektaklio Barbora Radvilaitė pastatymo Kauno dramos teatre ir jį lydėjusio režisieriaus Jono Jurašo konflikto su cenzūra, Jonas Jurašas ir rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė laikinai apsigyveno Vildžiūno dirbtuvėje, o į sodo bendruomenę įsiliejo ir teatralai – aktorės Monika Mironaitė, Rūta Staliliūnaitė, mimas Zigmas Banevičius-Kūdra.

Kiek vėliau prie sodo bendruomenės prisidėjo skulptoriai Petras Mazūras, Gediminas Karalius, Mindaugas Navakas, Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius, Rimantas Sakalauskas, Artūras Raila, Gediminas Akstinas, Algis Lankelis, Mindaugas Šnipas, menininkės Birutė Stulgaitė, Nijolė Vilutytė, Zita Mickonienė, Aleksandra Jacovskytė, fotografas Arūnas Baltėnas ir kiti. Vildžiūnų namuose lankydavosi ir kitų sričių inteligentai – muzikologas Vytautas Landsbergis, mąstytojas Justinas Mikutis, architektai Henrikas Šilgalis, Gediminas Kavaliauskas su šeimomis, rašytojai Henrikas Čigriejus, Rolandas Rastauskas, žymus informatikas, Kalifornijos Los Andželo universiteto profesorius, vėliau pirmasis atkurtojo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Algirdas Avižienis, inžinierius, visuomenės veikėjas, vienas iš Alko klubo įkūrėjų Steponas Lukoševičius, lingvistai – Vilniaus universtiteto dėstytojas Maurice'as Toussaint'as, Ramutė Ramunienė, Aldona Šapkauskaitė-Pocienė, žurnalistė Rita Baltušytė.

Vildžiūnų namuose Jeruzalėje lankėsi ir pasisvečiuoti į tėvynę atvykę JAV lietuviai – dailininkai Viktoras Vizgirda, Kazimieras Varnelis, Vytautas Ignas, Vytautas Kazimieras Jonynas, archeologė ir antropologė Marija Gimbutienė, Anglijoje gyvenusi skulptorė Elena Gaputytė.

Kultūrinis gyvenimas Vildžiūnų namuose neapsiribojo vien tik bendravimu, čia buvo keičiamasi draugų turima ar atsiųsta užsienio literatūra, meno, filosofinėmis knygomis, žurnalais, neretai lingvistų draugų dėka verčiamais ekspromtu, tiesiog "užstalėje". Buvo žiūrimi filmai apie meną, kuriuos skolindavo M. Toussaint'as (apie Utrilo, Giacometti, Buffet, Miro, Picasso, Vasarely, Dufy, Cezaro, le Corbusier kūrybą), o vėliau, po Vlado Vildžiūno kelionės į JAV 1977 metais, paties Vlado filmuota medžiaga iš moderniojo meno muziejų, skulptūrų parkų, pristatanti ir iki tol mažai  žinomus išeivijos menininkus V. Petravičių, K. Varnelį, R. Viesulą.

K. Jaroševaitė - „Šiandieną nėra taip paprasta išaiškinti, kokia reikšminga vieta tais laikais buvo Jeruzalė ir Vildžiūnų namai, kuriuose susieidavo įvairūs įdomūs žmonės. Tuose namuose vyko kitoks gyvenimas nei viešumoje. Ten buvo kalbama ir apie visokius niekus, ir apie labai rimtus dalykus nuo politikos iki meno. Svarbu buvo ne tik informacija, sąlyčio su pasauliu jausmas, kurį teikė Vildžiūnų svečiai, knygos, skaidrės, bet ir galimybė laisvai išsisakyti, pasidalinti mintimis, kurių niekur kitur negalėjai reikšti. Ne vien dėl to, kad buvo pavojinga. Sunku buvo rasti su- interesuotų klausytojų bei pašnekovų. Vildžiūnų oazė mums, jauniems, buvo labai reikalinga ir tikrai padėjo atsistoti ant kojų.“  (Ksenija Jaroševaitė: tradicinė skulptūra XXI amžiuje, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė, Kaunas: Nacionalis M. K. Čiurlionio muziejus, 2004, p. 29)

Labai svarbūs anuomet buvo ir privatūs tarptautiniai kontaktai, neoficialios parodos, kurie sunkiai, bet visgi skynėsi kelią. 1972 m. Vengrijos tarptautiniame skulptūros simpoziume (Villany) Vladas Vildžiūnas susipažino su vengrų kilmės prancūzų skulptoriumi Pierre’u Szekély’u, užmegzė ryšius su japonų menininku Goichi Syoho Kitagawa, asistavusiu Szekély’ui (simpoziumo metu Vildžiūnas iš marmuro iškalė skulptūrą Ecce homo, kuri dėl savo religinio turinio ir modernios raiškos nebūtų leista Sovietų Sąjungos respublikoje). Šios pažinties dėka 1976 m. Yokohamoje (Japonijoje) surengtoje skulptūrų parodoje A hūm šalia vietinių dailininkų darbų originalų eksponuotos ir Europos skulptorių, tarp jų ir Vildžiūno sudarytos ir nusiųstos lietuvių skulptorių darbų kolekcijos nuotraukos, o parodų katalogai keliavo į Lietuvą. Tai buvo pirmas neoficialus Jeruzalės skulptorių darbų pristatymas užsienyje be Maskvos "palaiminimo". Draugystę su G. S. Kitagawa tęsė 1995 m. Vilniuje pastatytas Kitagawos paminklas legendiniam japonų diplomatui Ch. Sugiharai, atvėrusiam kelią šimtams žydų tautybės piliečių išvykti iš Lietuvos pačiose nacių okupacijos išvakarėse (prie paminklo realizavimo prisidėjo V. Vildžiūnas, M. Navakas), bei 2004 m. Jeruzalės skulptūrų sode surengtas tarptautinis skulptūros simpoziumas, kurio metu sode iškilo ir Kitagawos skulptūra Gyvenimas kartu.

1977 m. Kalifornijos universiteto profesorių lietuvių kvietimu V. Vildžiūnas išvyko į JAV. Viešnagės metu privačioje bronzos liejykloje pagal savo sukurtus modelius jis liejo darbus, vieną iš jų – skulptūrą Deivė paukštė (jos modelis buvo sukurtas žymios archeologės Marijos Gimbutienės viloje dykumoje) – padovanojo Franklino D. Murphy’o skulptūrų sode Kalifornijos universitete Los Andžele. Būdamas JAV Vildžiūnas surengė asmenines parodas keliose privačiose Long Ailendo, Čikagos, Los Andželo meno galerijose. Grįžęs, kelionės metu sukurtus darbus 1978 m. eksponavo Meno darbuotojų rūmuose (dabar – LR Prezidentūra) Vilniuje, o parodos atidarymą paįvairino tuomet sunkiai pasiekiama paties filmuota medžiaga iš JAV muziejų ir skulptūrų parkų. 

1978-1979 m. savo Jeruzalės sodo lauko dirbtuvėje ir namuose Vildžiūnai pradėjo rengti draugų menininkų parodas ir konceptualius žaidimus, kurių metu sode būdavo pristatomos menininkų instaliacijos. Jeruzalės sode buvo surengtos į oficialias parodas nepriimtų tekstilininkės Kazimieros (Kazės) Zimblytės darbų parodos, eksponuotos abstrakčios, minimalistinės pieštos ir tapytos Juostos, Algimanto Zokaičio tapyba. Marija Ladigaitė prisimena:"..pradėjome vadinamuosius konceptualius žaidimus, akcijas, kurias nuo ryto iki vakaro rengdavome sode. 1978 metais Kazė apipynė senąjį sodą ryžių popieriaus juostomis, Mazūras pripūtė didžiulę žarną, Karalius ekspromtu suvirino konstruktyvią figūrą, o Vladas tarp šakų pripynė virvinių voratinklių." (Tylusis modernizmas.1962-1982, sudarytoja Elona Lubytė, Vilnius, 1997, 207 p.)

Dar prieš Vildžiūno kelionę į Jungtines Valstijas 1973 m. sode būta įvairių teatrališkų akcijų, (tuo metu Jurašai gyveno Vildžiūnų dirbtuvėje) – žydinčiame sode šalia ką tik iškilusios Vildžiūno gipsinės Barboros tarsi iš spektaklio nužengia aktorė Rūta Staliliūnaitė Barboros Radvilaitės kostiumu, Vildžiūno 16 mm šveicariška kamera sukamas trumpametražis vaidybinis filmas Kelionė į Paryžių, kurio artistai – namiškiai, vaikai, draugai, pantomimos aktorius Zigmas Banevičius-Kūdra, taip pat ir Vildžiūno studijų draugas T. K. Valaitis, atjojantis į sodą iš Riešės žirgyno.

Svarbi bendravimo su laisvuoju pasauliu priemonė "tyliojo modernizmo" dešimtmečiais buvo laiškai. 1972-1973 m. Vildžiūnas susirašinėjo su XX amžiaus moderniosios skulptūros patriarchu, kilusiu iš Druskininkų Jacques'u Lipchitzu. Jo laiškuose buvo nemažai geranoriškos kritikos ir patarimų, kurie Vladui buvo labai svarbūs. "Manau, kad jūs skulptorius iš Dievo malonės, bet juk to nepakanka. Taip kaip kapitalas kišenėje, svarbu, ką mes su juo darome. Juk galima prikrėsti daugybę kvailysčių. Man atrodo, jūs stovite kryžkelėje tarp savo šaknų ir estetinio nesuaugimo. Pavojinga situacija. Laisvę reikia išsikovoti, ji niekam nepasiekiama be pastangų. O be kovos gauti dykai – pats pavojingiausias ir neapdairiausias žingsnis, kokį gali žengti menininkas. Žingsnis, atvesiantis nejučiomis prie grynos fantazijos arba niekur. Saugokitės to. Tai ir yra buržuazinis dekadansas. Jūs galvojate apie savo šaknis, bet aš manau, kad galvoti apie jas nėra ko – jos juk visada su jumis, be jų jūs nudžiūtumėte. Reikia žiūrėti plačiau. (...) Lietuvių tauta gabi skulptūrai, tai akivaizdžiai liudija jos liaudies menas. O aš myliu skulptūrą ir myliu Lietuvą. Man labai norėtųsi, kad Lietuva skulptūroje ištartų savo visiems žmonėms suprantamą žodį."( Iš J. Lipchitzo laiško V. Vildžiūnui, 1972 03 20)

Įsteigimas

1970 metais iš buvusios Boriso Dauguviečio vilos, Mokyklos g. 21, netoli Vildžiūnų namų išsikraustė ten įsikūręs vaikų darželis. Name apsigyveno kelios šeimos, tačiau didelis senas nykstančių vaismedžių sodas liko laisvas. V. Vildžiūnas kreipėsi su prašymu ir pasiūlymu į Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto pirmininką, kad sodas, kuriuo naudojosi vaikų darželis, būtų išsaugotas ir skirtas skulptūrų parkui įrengti, o Vildžiūnas galėtų sodą tvarkyti ir prižiūrėti visuomeniniais pagrindais. Vildžiūno diplomatijos dėka, tarpininkaujant LSSR Dailininkų sąjungos valdybai, 1970 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimu 3,4 ha nenaudojamas sklypas buvo perduotas LSSR dailės fondui su tikslu įrengti skulptūrų lauko dirbtuves. Taip netoliese jau esančios Vildžiūno dirbtuvės šalia namų (Lobio g. 13), 1972-1973 m. pagal architekto Česlovo Mazūro projektą laikinas dirbtuves Jeruzalės sode pasistatė skulptoriai Gediminas Karalius, Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, 1974 m. – Vladas  Vildžiūnas M. K. Čiurlionio paminklo Druskininkuose modeliui kurti, o kiek vėliau ir jaunesnės kartos skulptoriai – Algis Lankelis, Artūras Raila, Gediminas Akstinas. Pradžioje reikėjo tiesiog išvalyti erdvę, iškirsti krūmus, išgenėti ligotus medžius – išlikusioje filmuotoje medžiagoje užfiksuotos to meto talkos ir šventės. Pamažu šalia skulptorių dirbtuvių ėmė rastis skulptūrų ekspozicija. 1982-1998 m. aplink Jeruzalės skulptūrų sodą pasistatė dirbtuves ir įsikūrė šie skulptoriai – Vladas Kančiauskas, Rimantas Sakalauskas, Šarūnas Šimulynas, Marijonas Šlektavičius, Ksenija Jaroševaitė ir Vladas Urbanavičius – tarsi savaime suformuodami Jeruzalės skulptorių "koloniją".

Jeruzalės sodo skulptoriai pasižymėjo drąsa eksperimentuodami, išmėgindami naujas medžiagas, technologijas. 1967 m. V. Vildžiūnas sukurė autorinę technologiją – ant plieninio penkių metrų karkaso suvirino vario lakštus skulptūrai Trys karaliai (pastatyta prie tuo metu naujo M. K. Čiurlionio dailės galerijos priestato) – kuri leido iš patvarių medžiagų sukurti didelį, bet nedaug sveriantį ir lengvai trasnportuojamą darbą. Vėliau šią technologiją panaudojo G. Karalius, S. Kuzma. 

8-9 deš. Jeruzalės sodo skulptoriai savarankiškai įsisavino autorinės bronzos liejybos technologiją. Tai įgyvendinti paskatino 1970 m. Elenos Gaputytės Vildžiūnams atsiųsta J. W. Millso ir M. Gillespie knyga Studio bronze casting - lost wax, kuri ėjo iš rankų į rankas. Mažosios plastikos darbus savo gamybos nedidelėse (iki 20-30 kg, iki 1 m aukščio) bronzos liejyklose liejo M. Navakas, V. Vildžiūnas. M. Navako liejykloje buvo liejami ir V. Urbanavičiaus bei K. Jaroševaitės darbai. Atskirą liejyklą po šalia dirbtuvės augančiu ąžuolu ("po ąžuolu") įsirengė P. Mazūras. Joje buvo galima išlieti iki 150 kg svorio, apie 1 metro aukščio skulptūras. Čia buvo išlieta P. Mazūro Žemė motina (1978), Paukščių takas (1979), Genijus (1980-1983), M. Navako Dedikacija Kazimierui Būgai (1978), Plaukikai (1979), Vaikai (1980).

Sode buvo liejama ne tik bronza, bet ir kalamas granitas, susidomėta nauja medžiaga - betonu, metalo atliekomis (pastarųjų metų V. Urbanavičiaus darbai). Jeruzalės skulptoriai dalyvaudavo įvairiuose simpoziumuose – 1977-1992 m. Smiltynės granito simpoziumuose (darbai buvo statomi Martyno Mažvydo parke Klaipėdoje, Smiltynėje), 1985 m. betono skulptūrų simpoziume Aukštuosiuose Paneriuose Vilniuje. Technologinių eksperimentų erdvė Jeruzalės sode iki šiol tebėra M. Navako dirbtuvė ir aplinkui esanti jo darbų ekspozicija.

To meto sąlygas ir kūrybos rezultatus Jeruzalės sode prisimena skulptorius V. Urbanavičius: "Sovietmečio situacija tikrai buvo paradoksali, nes kai teko išvykti į užsienį ir parodyti, ką mes čia darome, pamačiau suglumusius žvilgsnius. Kaip, iš kur? Lygiai taip pat nustebdavo Vildžiūno svečiai, atvykę į sovietų režimo sukaustytą Lietuvą, kai atvesti į Jeruzalės dirbtuves pamatydavo, iš ko mes darome skulptūras. Granitas, bronza, asmeninės liejyklos... Kartu visiškai vargana buitis, ideologinė priespauda, informacijos badas." (Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius, sudarytoja G. Jankevičiūtė, Kaunas, Palanga, Roma, Vilnius, 2009, p. 101)

Sodo skulptorius jungė ne tik bendra kūrybos erdvė, bet ir grupinės parodos, iš kurių žymiausia – 1984 m. V. Vildžiūno pastangų dėka LSSR valstybinio dailės muziejaus Tarybinio meno galerijoje (dabar – Vytauto Kasiulio dailės muziejus) surengta Jeruzalės sodo skulptorių (K. Jaroševaitės, S. Kuzmos, P. Mazūro, M. Navako, V. Urbanavičiaus ir V. Vildžiūno) "šešeto" (šešiukės) mažųjų formų plastikos ir piešinių paroda, ženklinusi šiuolaikinės lietuvių skulptūros modernėjimą. "Paroda padarė labai gerą įspūdį. Tiek kūrinių kokybe (išties reta pas mus parodų, kur, kaip šioje, bemaž nebūtų balasto), tiek eksponavimu (pamatėme, ką duoda skulptūroms tinkami pjedestalai, reikiamas aukštis, apšvietimas ir pan.), tiek kūrybos proceso, kūrybinio mąstymo atskleidimu (salėje regėjome pieštus eskizus ir mažuosius kai kurių kūrinių variantus, o parkuose, aikštėse, eksterjeruose jau buvome matę didžiuosius). (...) Taip pat atkreipė dėmesį keletas principų, bendrų visiems šešiems autoriams. Pirmasis – tai rūpinimasis ne tiek pasakojimu, vaizdavimu, kiek išraiška, sugestija. Dėl šios priežasties tiesioginis daugelio kūrinių ryšys su regimąja natūralia tikrove – silpnokas, vaizdavimo aspektas menkai išryškintas. Menininkai labiau pasikliovė specifinėmis skulptūros priemonėmis, negu natūros formomis ar tiesmuku idėjų deklaravimu. Bet eidami tokiu keliu autoriai anaiptol nepakenkė kūrinių turiningumui... (...) Dar viena: šie menininkai (išimtį sudaro gal K. Jaroševaitė), kuria apskritąsias skulptūras tikra to žodžio prasme, t.y. darbus, kuriuos įdomu žiūrėti, einant aplink. (...) Galiausiai bemaž visi parodos autoriai linkę į rankų darbą. Jie patys lieja, kala, tašo, gludina. Toks skulptoriaus amatininkiškumas, XX a. grąžintas į šią dailės šaką K. Brinkušio, lemia ypatingą dailininko santykį su medžiaga, suteikia jo kūriniui šilumos." (Alfonsas Andriuškevičius Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilniaus Dailės akademijos leidykla, Vilnius, 1997, 102-103 p.)

Ekspozicija

Šiuo metu Skulptūrų sodo ekspozicijoje yra virš 50 darbų iš granito, geležies, nerūdijančio plieno ir kitų medžiagų. Muziejinėje aplinkoje, kuri derinama su būdingu Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiu, eksponuojami ir klasikų (daugeliui iš jų suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija), ir jaunesnės kartos skulptorių kūriniai. Prie pirmųjų priskiriami V. Vildžiūnas, T. K. Valaitis, V. Urbanavičius, M. Navakas, P. Mazūras, K. Jaroševaitė, prie antrųjų – G. Akstinas, A. Lankelis, K. Vildžiūnas, A. Kuzma. Po 2004 m. surengto tarptautinio skulptūros simpoziumo Žvilgsnis į Senąją Europą, skirto M. Gimbutienės atminimui, sodas pasipildė japonų ir lenkų menininkų – G. S. Kitagawos bei A. Strumillo skulptūromis.

Šiame sode gimė V. Vildžiūno monumentas M. K. Čiurlioniui (Druskininkai), skulptūros Trys karaliai (prie Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune), Lietuviška baladė (prie Vilniaus arkikatedros bazilikos), Barbora (Vokiečių g.), paminklas L. Stuokai-Gucevičiui, Laisvei Anykščiuose, Baladė Kelmėje ir kt., G. Karaliaus skulptūra Rytas (Lazdynuose), P. Mazūro Nikė, Žemė Motina, M. Navako granito, gelžbetonio, plieno darbai, reprezentuojantys lietuvių skulptūrą Lietuvoje ir užsienyje, K. Vildžiūno skulptūrų-objektų ciklas Vilniaus ženklai (ant Vilniaus tiltų) ir kt. Šioje unikalioje vietoje dera menas ir gamta, kūrybinis procesas – skulptorių dirbtuvės ir nuolat atnaujinama ekspozicinė erdvė.

Vieta

Skulptūrų sodas, užimantis apie 1,5 ha plotą, yra strategiškai patogioje vietoje – netoli miesto centro, greta regioninio Verkių parko, todėl yra lengvai pasiekiamas miestiečiams bei turistams, keliaujantiems autobusu, automobiliu ar dviračiais. Jeruzalės skulptūrų sodas yra įtrauktas į Vilniaus savivaldybės inicijuotą projektą „Vaizdingas maršrutas automobiliu po Vilnių ir apylinkes“, o siekiant kompleksiškai sutvarkyti Jeruzalės skulptūrų sodo ir parko teritoriją ir sukurti modernią kultūrinio turizmo infrastruktūrą 2009–2015 metais buvo vykdytas projektas „Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parko pristatymas pažintiniam turizmui”, finansuotas ES struktūrinių fondų ir LR biudžeto lėšomis. Tikimasi, kad, įgyvendinus šį ir kitus lauko muziejinės ekspozicijos plėtros projektus, Jeruzalės skulptūrų sodas taps ryškiu kultūriniu traukos centru ir prisidės prie patrauklaus Vilniaus miesto įvaizdžio kūrimo.

Vlado Vildžiūno galerija

1992 m. Vorkutoje iškilo Vlado Vildžiūno paminklas Vorkutos lageriuose žuvusiems lietuvių tremtiniams atminti (V. Vildžiūno skulptūra Jėzus Nazarietis, arch. R.Dičius). Galimybė įamžinti tremtinius atsirado "perestroikos" laikų geros valios ir finansinių galimybių dėka – paminklą finansavo Rusijoje veikianti žmogaus teisių ir istorinės atminties puoselėjimo organizacija Memorial. Vildžiūno honoraras už šį paminklą buvo panaudotas prasmingai – 1991 m. šalia skulptūrų sodo su dar kelių asmenų finansine parama buvo pradėta statyti privati galerija. 

Jau pirmosios improvizuotos ekspozicijos dar nebaigtoje statyti galerijoje atskleidė ypatingą tos erdvės palankumą ir studentų eksperimentams, ir jau klasika pripažintiems darbams. Nuo 1999 m. čia gyvavo šurmulingi vasaros sezonai – bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio meno institucijomis, privačiomis galerijomis rengtos parodos, koncertai, vaikų kūrybos dienos, konferencijos, meno kūrinių aukcionas, tarptautinis skulptūros simpoziumas, knygos pristatymas. Projekto Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parko pristatymas pažintiniam turizmui metu galerija buvo rekonstruota (2016 m.) ir pritaikyta veikti visus metus. 

Atnaujintose ir išplėstose ekspozicinėse erdvėse rengiamos asmeninės atskirų autorių bei konceptualios autorių grupių parodos, ketinama parodyti darbų ir iš mažiau žinomų meno kolekcijų. Pastovioje galerijos ekspozicijoje bus galima pamatyti vertingą muziejinę Marijos ir Vlado Vildžiūnų lietuvių autorių ir lietuvių išeivijos dailės kūrinių kolekciją, apimančią daugiau nei keturis dešimtmečius ir, anot kritikų, priklausančią Lietuvos dailės aukso fondui bei atspindinčią autentišką lietuvių meno raidą XX a. oficialiųjų doktrinų ir institucijų šešėlyje (V. Kisarauskas, R. Gibavičius, V. Antanavičius, A. Steponavičius, B. Žilytė, A. Kmieliauskas, T. K. Valaitis, R. Viesulas, V. Petravičius, K. Zimblytė, J. ir J. Janavičiai, V. Šerys, R. Sakalauskas, A. Každailis, V. Urbanavičius, K. Jaroševaitė, P. Mazūras, S. Kuzma, L. Kuzmienė, M. Navakas, P. Repšys ir kiti). Šią kolekciją papildo ir užsienio autorių bei vėliau sukaupti meno kūriniai (D. Plavinskij, G. S. Kitagawa, A. Strumillo, S. Anaja ir kiti).

Rekonstruotos galerijos erdvės pasitarnaus ne vien ekspozicijoms, bet ir įvairiems edukaciniams projektams, vaikų ir suaugusiųjų dailės studijai, kultūriniams seminarams, konferencijoms, koncertams.

Dėkojame Elonai Lubytei, Liudvikai Pociūnienei ir Deimai Žuklytei-Gasperaitienei, kurių surinkta medžiaga prisidėjo prie šio teksto parengimo.

Jeruzalem sculpture garden    

Sculpture garden came into existence slightly more than 40 years ago. Vladas Vildžiūnas initiative of making a sculpture garden in Jerusalem was enthusiastically supported by his colleagues. Stanislovas Kuzma, Gediminas Karalius, Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius joined him soon, some of them established their studios there. First sculptures occurred in the midst of an old fruit garden. The community was pretty soon joined by a group of sculptors of younger generation - Algis Lankelis, Artūras Raila, Gediminas Akstinas, Kunotas Vildžiūnas, Algirdas Kuzma. 

So today this is a three generation community, open to new people of great creativity. The garden has become a place, where some well known monuments had been created: V. Vildžiūnas monument to Čiurlionis, The Lithuanian Ballade, Barbora, monuments to Laurynas Stuoka-Gucevičius, to Lithuanian Prisoners in Vorkuta, Siberia, Freedom in Anykščiai, for Independence Ballad in Kelmė, G. Karalius sculpture Morning, P. Mazūras Victory of Samothrace, Mother Earth, M. Navakas granite, concrete and iron pieces, representing Lithuanian sculpture in Germany, Sweden,Venice and South Correa, K. Vildžiūnas sculptures from stainless steel under the bridges of Vilnius Signs of  Vilnius and others. 

After 2004 the international sculpture symposium A Sight at the Old Europe, dedicated to the memory of Marija Gimbutienė, Sculpture garden had been filled with sculptures by Japanese and Polish artists Goichi Syoho Kitagawa and Andrzej Strumillo.

The Sculpture garden contains about 50 pieces by various authors, some of them are gifts, other - deposited. Every year the collection is enriched by 2 or 3 pieces of sculpture. 

Vladas Vildžiūnas gallery

Near the sculpture garden, there is a private Vladas Vildžiūnas Gallery where expositions, concerts and other cultural events have been held since 1999. An art studio and other educational activities are planned for the near future. The gallery boasts a highly valuable collection of the 20th century Lithuanian art classics V. Kisarauskas, R. Gibavičius, A. Steponavičius, B. Žilytė, T. K. Valaitis, R. Viesulas, V. Petravičius, K. Zimblytė (Kazė), A. Kmieliauskas, V. Šerys, R. Sakalauskas, A. Každailis, V. Urbanavičius, K. Jaroševaitė, P. Mazūras, S. Kuzma, M. Navakas, P. Repšys, J. ir J. Janavičiai, L. Kuzmienė continuously complemented with works of younger artists. This collection is complemented by works by foreign authors – D. Plavinskij, G. S. Kitagawa, A. Strumillo, S. Anaja and others.

The sculpture garden and the collection of modern Lithuanian art compiled for four decades, enlarged up until now and exhibited in the gallery are, as art critics claim, part of the Lithuanian national treasury and complement significantly the collection of the National Gallery of Modern Art.

The sculpture garden and cultural events in the gallery are open to the general public; they attract more and more visitors from Vilnius and abroad, receive cultural delegations and tourist groups. The sculpture garden has become a place to relax both for adults and children. The activities of the sculpture garden and the gallery are based on a private initiative.